Balansuojant ant realybės lyno

Ar kada nors teko balansuoti tarp realybės ir sapno, tarsi cirko artistui ant lyno? Man teko. Tai tokia akimirka, užklumpanti visai prieš pradedant miegoti, kai jau esi pasiruošęs pailsinti kūną ir protą, visiškai atsipalaidavęs ir besirengiantis suaktyvinti smegenų teta bangas, vėliau pereiti į antrą miego lygmenį, palaipsniui įjungiant delta bangas ir galiausiai panyrant į REM miego fazę, kurioje nutinka įvairiausių dalykų ir kartais prisisapnuoja tai, apie ką negalėtum papasakoti net artimiausiam draugui. Tačiau dar visai prieš prarandant ryšį su realybe, tik tik suaktyvėjant teta bangoms, kartais nutinka įdomus reiškinys, kurį vadinu būdriavimu (esi lyg ir budrus, tačiau buriuoji miego jūroje). Įsivaizduokite – tik padedi galvą ant savo mėgstamiausios pagalvės, įsitaisai į mieliausią lovos kampą (visi tokį turime…) ir pradedi galvoti apie bet ką: susitikimą su draugais, konsultaciją dėl banko paskolos, gaisrų gesinimą dalgiais ar bet ką kitą. Jeigu galvoje piešiamas įvykis pakankamai smagus, smegenims tai netrukdo ruoštis miegui ir taip po truputi atsipalaiduoji, tačiau vaizduotėje nuolat modeliuojamas įvykis, apie kurį galvoji. Po kažkiek laiko esi jau beveik pasiekęs pirmą miego stadiją, tačiau vis dar pakankamai budrus, kad suvoktum kas iš tikro vyksta aplink tave (girdi aplinkinius garsus, jauti šviesą ar pan) ir staiga… vienas iš tavo pašnekovų išsitraukią trečią ranką, kurią slėpė marškiniuose, mat ji auga iš krūtinės. Vis dar pakankamai sąmoningas ir suvokdamas aplinką, tai yra turintis galimybę būti pakankamai racionalus negali nepaklausti savęs “o kodėl jis tą ranką slėpė marškiniuose ir kaip aš jos nepamačiau?”. Arba “kur jis tą ranką deda darant tai misionieriaus poza? Turėtų būti labai nepatogu…”. Tačiau tos mintys nei pažadina, nei užmigdo, tiesiog bandai apsimesti nieko nepastebėjęs ir išlaikyti ramų veidą. “Hm… o kodėl tos moters viena akis yra šerbetinė?”. “Tikrai ne, jūsų finansų patarėjas manęs neįtikino” atsakai banko darbuotojui, kuris pasikvietė į pagalbą patarėją – arklį, apsirengusį kostiumu, vienoje akyje monoklis, o kaklaraištis prisegtas lengvu paauksuotu segikliu, sąsagose įtvirtinti deimantai žvilga iš tolo. “Makleris-sukčius” pagalvoji sau, tačiau jokiu būdu nesiruoši išsiduoti, kad vyksta kažkas netikėto.

Ir tada nutinka tai – kas nors iš aplinkinių garsų, vaizdų, įvykių tave trupam trūkteli, sudrebina tavo burlentę, nuo ko labiau pakrypsti į realybę, tačiau visais būdais stengiesi išlaikyti balansą, nenukristi. Paprastai tą akimirką suvoki, kad būdriavai, tačiau nori bet kokiu būdu grįžti į tą nuostabų pusiau sąmoningą pasaulį, kuriame gali įvykti bet kas, su bet kuo, bet kur ir bet kada ir visa vyksta tai tau balansuojant ant realybės lyno. Tą akimirką, tą trumpą laiką, esi pasiruošęs parduoti realybę, jos atsisakyti, truputėli neapkenti jos, nes realybėje trūksta trečių rankų, arklių finansistų, aštuonkojų dviratininkų ir aštuoniasdešimtmečių baleto šokėjų, kurių viena koja medinė, realybė ne visada tokia spalvinga ir tokia… tikra. Deja, anksčiau ar vėliau vėl tenka atmerkti akis, nusivalyti traiškanas, pabusti ir vėl pamilti realybę. Iš naujo, kaip tai darai kiekvieną rytą įkvėpdamas šviežio oro, pažvelgdamas į realius žmones ir bandydamas ieškoti detalių, kurios rodytų, kad kažkas šioje realybėje ne taip. 

P.S. Būdriavimas nėra sąmoningas sapnas. Sąmoningas sapnas gali įvykti tik REM fazės metu, kuri pasiekiama gerokai įnikus į miegą (reikėtų pamiegoti bent 90 minučių norint pasiekti REM miegą), kai būdriavimui pakanka vos užmerkti akis.

Svaigi vienatvė

Prisipažinsiu, metų skaitliukų rodmenims didėjant kažkiek keičiuosi. Tiksliau keičiasi kai kurios savybės. Štai, visai neseniai stebėjau save apsvaigusį nuo alkoholio. Iš esmės, tolstant nuo paauglystės, apsvaigimas nuo alkoholio nebereiškia wild parties, kai pamiršti kas yra drabužiai ir kai nėra nieko, ko nepadarytum, laikui bėgant tai tapo nuvalkiota, iš esmės too mainstream ir apskritai, daugumą jausmų, kuriuos išgyveni darydamas kažką yra daug vertingesni, kai nebūni apsvaigęs. Juk grynas adrenalinas iš savęs yra svaiginanti medžiaga, alkoholis tik susilpnina jo poveikį. Kelis metus apsvaigęs nuo alkoholio paprastai būnu ramus, daug ramesnis, nei kadaise. Dažnai net nebūnu čia, būnu kur nors. Tyrinėju aplinka, arba klaidžioju savo fantazijos kloduose. Iš esmės pasineriu į tam tikrą alkoholinę meditaciją, dėlioju mintis, kuriu planus. Kartais tiesiog mėgaujuosi vienatve apsuptyje. Dažnai pasakau stop kur kas anksčiau, nei ankstyvoje jaunystėje ir padarau tai visai ne dėl to, kad per daug suvartojau… Tiesiog nenoriu sugadinti akimirkos. Nenoriu pamesti minties, nenoriu atiduoti dėmesio kitiems, noriu egoistiškai mėgautis savo minties tvirtove iš kėdžių, pagalvių ir audeklų, atsitverti savo forte ir nieko neįsileisti. Noriu užmigti laimingas ir lengvai pabusti, pažvelgti per langą ir nusišypsoti, nes viskas, apie ką galvojau liko. 

Kartais tiesiog ilsiuosi, lengvai apsvaigęs nuo kartaus pale ale tipo alaus žvelgiu į tolį ir džiaugiuosi. Mėgaujuosi diena, šia akimirka, kuri tęsiasi ilgiau, nei kitos akimirkos, kurios gaivus pavasario vėjas nenusineša kartu su keliais pernykščio rudens lapais, drėgnais ir sunkiais, menančiais neseniai pasibaigusią žiemą. Lengvai atsikvepiu stebėdamas rausvą saulėlydį, bučiuojantį mano miesto stogus, žadantį pailsėti ir atgimti iš naujo, pakilti aukštyn, paliesti dangaus skliautą ir sušildyti mus, vaikščiojančius ant žemės. Kartais mano mintis aplanko trumpos novelės veikėjai, statantys naują spektaklį, įrašantys naujas scenarijaus eilutes. Galbūt šie veikėjai liks mano pasąmonėje, užmiršti, bet ne pamiršti. 

Gali būti, kad turiu lengvą problemą su alkoholiu, nes negaliu jo pamiršti, negaliu pasakyti, kad tarp mūsų viskas baigta, kad tu man nebeįdomus, kad man geriau būtų be tavęs. Galbūt tai praeis, tačiau labai tikiuosi, kad ne greitai. 

Sezoninis gripas

Įdomus dalykas, kelis paskutiniuosius metus nesirgau. Žinoma, būdavo kartais kokia tai juokinga sloga, kartais gerklę paskaudėdavo, tačiau tikrai seniai neturėjau temperatūros. Realiai per visą savo darbo Altechnoje istoriją (nuo 2008 metų) esu turėjęs temperatūros vieną kartą ir išsisukau be to biurokratinio reikalo pavadinimu biuleteniskurio veikimo principo nesuprantu ir gilintis į jį nenoriu. Vis tik, šįmet sezoninio gripo išvengti nepavyko ir teko trumpam atgulti į patalą, pirmą vakarą su su 38.5 °C, antrą dieną su 39 °C. Galėčiau pasakyti, kad pats experience buvo tikrai smagus, gal net neįtikėtinai.

Vaikystėje teko dažnai ir daug sirgti, nesu įsitikinęs, kad visada tikrai sirgdavau, vis dar turiu teoriją, kad mama tiesiog nenorėjo, kad aš sirgčiau, todėl labai dažnai lankydavomės pas gydytojus ieškodami ligų, dažnai jų būdavo randama, tačiau nesu įsitikinęs, kad bent jau dalis tų ligų iš tiesų egzistavo. Šiaip ar taip, po vaikystės pamiršau visas ligas ir gyvenau sveikai iki praeitos savaitės, kai vėl priminiau, ką reiškia gulėti lovoje, niekur neišeinant, kelias dienas iš eilės. Šita patirtis nuostabi tuo, kad priminė kelis svarbius dalykus: man niekada nebūna liūdna vienam, turėti temperatūros iš esmės yra visai smagu, kita vertus, veikti tą patį kelias dienas iš eilės, yra tikras išbandymas. Vienas sunkumas buvo tas, kad turint temperatūros yra gan sunku skaityti kažką rimčiau, nes galva veikia kiek kitaip, todėl lieka serialai, internetas, gal koks kompiuterinis žaidimas – iš esmės tos veiklos, kurias veikia dauguma (įskaitant ir mane), kai nenori nieko veikti. Bet mano nieko neveikimo tolerancijos riba yra maksimum viena diena, todėl niekada nesupratau žmonių, kurie sako “pasiimsiu atostogų, reikia išsimiegot”. Ką? Per atostogas reikia išbandyti dalykus, peržengti save ir savo galimybių ribas, pajausti kažką naujo ir stipraus, bei prisiminti kas yra gyvenimas už rutinos ribų. Atostogauti rutinoje yra tas pats, kas laikinai išsiskirti su pana tam, kad galėtum pasismaukyt.

Mirties kultas

Kiek anksčiau, kai aktyviai važinėdavau dviračiu visokiais ne magistraliniais keliais, matydavau daug įvairiausių ne miestietiškų vaizdų. Labai pamėgau nuolatines treniruotes aplink Vilnių, tai leisdavo ne tik išsikrauti ir atpalaiduoti smegenis, bet ir pasigrožėti gamta, kuri Lietuvoje visada yra ranka pasiekiama. Kad ir kur važiuočiau, visada tekdavo pastebėti vieną nuolat pasikartojančią aplinkos detalę: kapines. Jų pilną visur: gyvenviečių centre, už gyvenviečių, prie gyvenviečių. Dažniausiai tuščios (Lapkričio pradžioje dviračių sezonas būdavau senokai užbaigęs) ir nykios, tipinės lietuviškos kapinės: ne tos senobiškos su mediniais krikštais kojūgaly, o tos tipinės “modernios” – su gigantiškais granito luitais, Jėzaus atvaizdais ir kitais mirusiųjų pagerbimo simboliais. Kapinės buvo visur, kur važiavau, persekiojo mane tarsi koks likimo išpranašautas ženklas. Deja, likimas čia niekuo dėtas: kad ir kur Lietuvoje bepasuksi, visur pakeliui pamatysi kapines: niurias, tiesiog stūgsančias, dažniausiai vidury nieko. Prieš porą metų buvau susiruošęs rašyti kažką panašaus į novelę apie ne itin savimi pasitikintį kapinių prižiūrėtoją, kuris visus savo vidinius trūkumus bando pridengti ironija ir sarkazmu, tačiau pabaigoje viskas paaiškėja. Novelės pavadinimas turėjo būti “Mirusiųjų globos namai”, tačiau po kelių šimtų žodžių supratau, kad veikėjas per daug klišinis ir apskritai, nėra čia ko rašinėti apie kapines. Ir dar taip negražiai.

Šį savaitgalį vėl grįžau prie minčių apie kapines, tačiau nusprendžiau novelės idėjos nebeplėtoti. Tiesiog papilstysiu iš tuščio į kiaurą savo požiūrį kapinių klausimu. Lietuvoje kapinės yra labai svarbus “tradicinis” reiškinys, kuris įaugęs į kraują kartu su visomis apeigomis. Man asmeniškai dauguma apeigų buvo nežinomos ir apsiribojo priverstiniu kapinių lankymu iš anksto nustatytomis datomis: pavasarį reikia sutvarkyti žemę ir pasodinti našlaičių, per vasarą kelis kartus reikia nuravėti žolę ir palaistyti. Tada rudenį vėl kažkokių tai gėlių pasodinti, kad būtų labai gražu ir kažkodėl tai padengti dalį kapinių eglišakiais. Vėliau – lapkričio pirmoji, kai reikia pridegti daug žvakučių, dar kartą sutvarkyti viską ir, kartu su 80% Lietuvos populiacijos, pasiruošti žiemai. Apie tai, kaip žmonės laidojami, nelabai žinojau, nes mūsų giminėj toks, sakyčiau, susiskaldymas. Ir šiaip nedaug kas mirdavo, tai neteko dalyvauti. Prieš, turbūt, penkerius metus, kai močiutė po truputį atgavo jėgas po insulto, beveik sklandžiai kalbėjo ir ruošėsi iš naujo mokytis atlikti kasdienius darbus, vis dar leidau laiką bakalauro studijose. Vieną žiemos rytą, sulaukiau tėvo skambučio ir sužinojau, kad netikėtai susirgusi plaučių uždegimu, močiutė mirė. Teko važiuoti į Kauną ir ruoštis laidotuvėms. Močiutė buvo tas vienas žmogus, kuris laikė dvi giminės puses “kontakte”, tai per šermenis pasirodė visi. Kai kurie į mane kreipėsi mažybiniu vardu ir labai stebėjosi, koks aš didelis užaugau. Suprantama, kai paskutinįkart mane matė penkerių, tikriausiai apsirengusį moterišką suknelę ir gąsdinantį visą giminę – kad tik užaugęs nebūčiau vienas iš tų, kaip ten jie – gėjai.

Šermenys truko ilgiau, nei paprastai, nes kažkaip netinkamai susiklostė šventinė diena ir savaitgalis, tai gavosi trijų dienų šarvojimas, kur visa giminė susirinko ne tiek su močiutės kūnu atsisveikinti, o pasikalbėti tarpusavyje, sužinoti kam sekasi prasčiausiai ir pasigirti kaip gerai jiems sekasi. Vėliau sekė laidotuvės su visa tipine procesija, karsto nešimu ir leidimu į duobę. Man karsto nešti neleido, nes yra prietaras: neva jei kas iš artimų giminių neša karstą, tada kitas eilėje būna būtent jis. Įdomu kaip būna tokiu atveju, kai nėra tiek tolimų giminių, kad užtektų karsto nešimui – reikia samdyti krovikus? Po laidotuvių – mišios medinėje bažnyčioje, kurios klebonui šimtas dvidešimt metų ir kuris pamokslo pabaigoje taip nuoširdžiai prašė visų žydų, musulmonų ir kitatikių atsiversti į tikrąjį tikėjimą, kad mano tėvas net šiek tiek suprunkštė. Po mišių, žinoma, gedulingi pietūs, kai visa giminė susodinama prie vieno stalo, kuris nukrautas maistu, turi klausytis giedorių. Teko girdėti, kad originalus giedojimas trunka tris valandas, tai mes, įbegę akis į maistą, išsisukome su valanda. Po keturių savaičių eina ketvirtynos (gal ketvertynos? Dar vadinama keturnedėliu) su mišiomis, gedulingais pietumis ir giedoriais. Tada kas mėnesį tik mišios, po pusės metų vėl gedulingi pietūs su giedoriais ir tas pats po metų. Vėliau teko būti panašiose renginiuose, tai patirtis daugmaž panaši. 

Faktas, Lietuviai nėra labai religingi žmonės – šiais laikais retas kuris nueina bažnyčion grynai dėl to, kad išpažintų savo nuodėmes be realaus patarimo ir plano ateičiai nemokamam psichologui ir pakontempliuotų savo gyvenimą. Tačiau kapinės vis dar labai religingas reiškinys. Net jei renkiesi tuoktis ne bažnyčioje, gimines laidosi, tikriausiai, pagal tradicijas. O tradicija sako:

  • Surenk šermenis nuomotoje salėje, kurioje yra galimybė įjungti gedulingą muziką, jei kartais spengianti tyla, pertraukiama giminaičių šnabždėjimo apkalbant kitus giminaičius, taptų nepakeliama.
  • Įsitikink, kad yra pakankamai automobilių ir pakankamai aiškiai išsiskiriantis katafalkas priekyje – kad visas miestas suprastų ir užjaustų, bei turėtų progą padiskutuoti, koks geras buvo velionis ir kokie visi jo giminės blogi. Arba atvirkščiai. Taip pat galima daryti miksą – velionis blogas, vyriausias sūnus blogas, tačiau jaunėlio žmona labai jau gera ir pan.
  • Užprašyk (realiai – nupirk) mišias, kad kvalifikuotas dvasininkas atiduotų reikiamą pagarbą mirusiajam. 
  • Suorganizuok gedulingus pietus su giedoriais, kur visa giminė galės stebėti tradicinį maistą ant stalo, kol valandą bus giedamos psalmės. 
  • Nepamiršk kelis kartus per metus, pageidautina, kartą per mėnesį šiltesniu-šiltuoju metų laiku, aplankyti kapinių. Tavo artimiausių giminių kapinės turi būti nepriekaištingos, kadangi tai yra vienas iš tavo socialinio statuso rodiklių.

Mūsų atveju, kapinės yra ir nesantaikos giminėje ringas. Močiutės, apie kurią anksčiau rašiau, kapinės yra griežtai prižiūrimos būtent vienos pusės: viskas kruopščiai nuolatos tvarkoma (literally, nuolatos). Kita pusė gali tik apžiūrėti, uždegti žvakutė, prisiminti, tačiau parinkti kitą našlaičių spalvą nevalia. 

Pabaigai, norėčiau pridurti, kad man išties yra nesuprantama tradicinė lietuviška mirusiojo pagerbimo santvarka. Mirusieji tikrai reikalauja pagarbos ir artimus man žmones, kurie šį pasaulį paliko, visada atmenu. Kaip kadaise rašiau – labiausiai į atmintį turėtų įsirėžti tik geri prisiminimai, be išimties. Tačiau man nesuvokiama yra tipinis lietuviškas noras visur būti geresniam už kaimyną, netgi kalbant apie tokią, ne pačią maloniausią, temą. Lygiai taip pat man nesuvokiamas laidojimo tradicijos poreikis, nes net ir pats gražiausias karstas ir geriausia šarvojimo salė tikrai neparodys, kaip labai velionis tau buvo svarbus. Galiausiai, tas ilgas gedėjimo periodas labai panašus į per didelę gedinčiųjų savimeile. Juk mirusiajam nebesvarbu, ką apie jį galvoja, o gyviesiems gaila, kad būtent šio artimo žmogaus jie daugiau nebematys ir jų gyvenimas nebebus toks, koks buvo.

Ir, žinoma, visada išlieka klausimas: žemės plotas nedidėja, o žmonės miršta kasdien – kada nebliks žemės, kurioje nebūtų kas nors palaidotas?

Metai

Ne Donelaičio “Metai”, tiesiog įsimintiniausi mano metų įvykiai. Viskas surašyta nežiūrint į Facebook paskyrą bandant atgaivinti atmintį, todėl surašyta tik tai, kas man tikrai svarbu.

1 įvykis. Metų pradžia su Karole. Metai prasidėjo gerai ir buvau užtikrintas, kad tarp mūsų viskas bus gerai, nors buvo tik pati visko pradžia. Po metų nuolatinio buvimo visur ir visada kartu galiu pasakyti, kad mano užtikrintumas pasitvirtino. 

2 įvykis. Slovakija ir snieglentė. Jau tradicija tapęs kasmetinis slidinėjimas ir vėl nenuvylė. Nors lenta buvo sena, aplamdyta ir itin kieta (dabar jau turinti naują šeimininką), sekėsi puikiai. Taip puikiai, kad vėl slidinėti pradėjau norėti kažkur biržely.

3 įvykis. Trumpa išvyka su draugais į Latviją paslidinėti ir pasivaikščioti po ledinę Rygą. Baras Leningrad yra mano Top 10 barų sąraš, jei toks egzistuotų juodu ant balto, bet anyway… gera vieta. Slidinėjimas yra labai gerai. Nesu visiškai pasiryžęs pasakyti, kad tai geriau, nei kava, tačiau labai arti to.

4 įvykis. FiDi – kaip ir kasmet, net jei ir renginys nebūna nuostabus, nuotaika būna puiki (ir tikrai ne dėl to, kad alus – nemokamai). Tai tiesiog kultas ir nieko čia keisto, turbūt. Šįmet FiDi buvo kiek pankiška: savo išvaizda sugebėjau išgąsdinti vakarinės dalies apsauginius, kas nuotaiką pakėlė dvigubai. Be to, mano paties sugalvota tradicija visą FiDi savaitę nešioti vieną itin žalios spalvos apatinę maikę prideda dar daugiau žavesio.

5 įvykis. Geocaching’as. Pradėtas tik šįmet, tačiau labai gerai užkabino ir dabar turime 50+ surastų lobių. Savo įsipareigojimo paslėpti lobį kol kas neįvykdėme, tačiau turbūt niekada nevėlu. Dėl Geocaching’o teko kelis kartus nugalėti savo aukščio baimę. Tas pats užsiėmimas padėjo atrasti nuostabių vietų visoje Lietuvoje, tarp kurių kol kas įspūdingiausia – Žvėryno lietaus kolektorius. Nuėjome apie kilometrą po žeme, įlindome Žvėryne prie Neries, išlindome beveik ant Narbuto kalno viršaus. Much nice, very wow.

6 įvykis. Portugalija. Įdomi šalis, geras maistas, so-so alus ir daug porto, kurio beveik neragavau. Gegužės pabaiga Lietuvoje žadėjo 100 metų sausrą, tačiau Portugalijoje buvo itin vėsu, todėl maudytis teko tik “ant bajerio”. Tačiau išrasta nauja sporto šaka “Alaus gėrimas ekstremaliose vietose” ir miegojimas keistose vietose, tarp kurių 1.65 m ilgumo lova kambaryje, kurį būtų galima pavadinti seksodromu, ir degalinės aikštelėje tikrai nusipelno įrašymo į šį sąrašą. Tiesa, dar kelionės metu buvo patirtos turbūt sunkiausios mano gyvenimo pagirios ir tai labai smarkiai prisidėjo prie susimąstymo dėl nebe pirmos jaunystės alkoholinėms kelionėms. Kas galėjo pagalvoti.

7 įvykis. Pradėta rankovė, kuri iki metų galo pasiekė 2/3 išsipildymo. Daugmaž įsivaizdavau, kad alkūnė yra skausminga vieta, bet tikrai nebuvau pagalvojęs, kad po alkūnės pragaro liepsna taps nebe tokia baisi. Turbūt skausmingiausia valanda mano gyvenime. Totally worth it.

8 įvykis. Woodstock. Tranzavimas nelabai sekėsi, mat Vokietijos pasienį pasiekėme tik antros dienos vakarą, tačiau buvo visiškai verta. Daug įspūdžių, nueitų kilometrų, nutrintų kojų, nusivylimo ir atsigavimo, +38 laipsniai autobusiuko viduje, daug muzikos, DAUG žmonių, daug meilės, taikos ir gėrio, bei susitikimas su nuostabiąja Milda. Visiškai reikės pakartoti ir kitais metais. 

9 įvykis. Airija. Nors trumpai ir labai koncentruotai, beveik be poilsio, tačiau buvo smagu. Geras alus, gražus anglų kalbos akcentas, itin keista airių kalba, nuolatinis priminimas, kad alkoholį vartoti yra blogai, tik patvirtinantis stereotipus ir naujai įgytas Karolės fotoaparatas. Be to, skrydžiai be persėdimų yra ubergerai.

10 įvykis. Gran Kanarija – visiškai spontaniška kelionė lapkričio pabaigoje, suplanuota per porą savaičių. Labai gera vieta mėgstantiems šilumą, gerą alų (vietinis alus kur kas geresnis už vietinį Ispanijos alų), žydrą Altantą ir įspūdingą kraštovaizdį. Negaila nei vieno scuba diving’o pamokoms išleisto euro, nes tai tapo dar viena liga, kuri, kaip ir slidinėjimas, bus nepagydoma. Surfing’o pamokos, nors ir labai smagios, tačiau neprilygo nardymui. All in all, nuostabios atostogos ir turbūt pirmos tokios, kai kasdien miegoti eidavau gerokai prieš dvylika, nes visko buvo tiek daug.

Bonusas – metų šūkis. Šūkiai būna sukuriami ir pamirštami, todėl čia pateiksiu šūkį, kurį sugalvojau vakar: “Krišnos kariai – susivienykime!”. Nežinau ką tai reiškia, tiesiog šmaikštu. Šūkis sugalvotas kenčiant siaubingas pagirias, kas privertė nuspręsti Sausio mėnesį atiduoti blaivybei ir perstatyti gyvenimo prioritetus. Žinau, pasakymas, kad senstu skamba juokingai iš mano amžiaus žmogaus, tačiau mano organizmas nuodų skaidymo klausimu nebėra toks, koks buvo prieš dešimt metų. Yra geresnių būdų leisti laisvalaikį. 

Visiems, kas skaito – linkiu geresnių metų, negu buvo praeiti. Nebejoju, kad visų metai buvo geri, nes visada įvyksta kas nors gero ir visada labiausiai prisimename tik gerus įvykius. Turbūt todėl dažnai rizikuojame daryti ką nors, kas prieš tai nepasisekė, tikiedamiesi kitokios – geresnės – įvykio baigties ir galimybės įrašyti šią baigtį prie gerųjų atsiminimų. Be viso šito, linkiu, kad kūrybingumas niekada neišblėstų. Ir, svarbiausio, sveikatos – be jos visa kita kiek nuaktualėja. 

Dar vienas gyvenimo ruduo

Neseniai socialiniame tinkle Facebook paskelbiau įrašą, kuris tam tikrų asmenų buvo palaikytas atsisveikinimo laišku.

                                   irasas
Tai toli gražu nėra tiesa, tai buvo nuoširdi laimės išraiška, o taip būna itin retai. Dažniausiai mano profilyje galima rasti nepasitenkinimo, neapykantos ir sarkazmo užuominų. Vis tik, ši vasara buvo ilga, itin aktyvi, pilna naujų pažinčių, atrastų veiklų, naujų pomėgių ir iššūkių metas. Tokių metų labai seniai neturėjau; tiesa pasakius nesu įsitikinęs, kad apskritai kada nors taip aktyviai ir pilnai gyvenau. Dėl viso to vyksta įvairūs vidiniai pokyčiai, nepasitenkinimą keičiantys džiaugsmu, o neapykantą – atjauta. Sarkazmas, suprantama, išlieka. Once you pop, you can’t stop – šį Pringles lozungą atmenu dar iki šiol, kaip ir galimybę iš dviejų traškučių iš žmogiško veido padaryti anties veidą, ką šiais laikais paauglės mokosi atlikti nenaudodamos bulvių traškučių (turbūt dėl per didelio kiekio hidrintų riebalų).

Praeitame įraše gyriausi kiek daug nuveikiau per vasarą, bet ten liko nepaminėta daug kas. Be to, įrašas rugpjūčio 16 dienos, o per tas likusias dienas nuveikta dar daugiau, tačiau vėl gi – rašyti apie tai nenoriu, esu linkęs kalbėti gyvai.

Pirmosios rugsėjo dienos žadėjo rudenį, tačiau dabar oras kiek pasitaisė ir niekaip nepavyksta pajusti to tikro rudens kvapo, kurio kasmet taip laukiu. Ruduo ir žiema yra mėgstamiausi mano metų laikai, o šis dar vienas gyvenimo ruduo žada ir daug pokyčių! Be to, kada daugiau, jei ne vėsiuoju/šaltuoju metų laiku gali iš spintos išsitraukti liemenę, nuvalyti nuo jos dulkes ir atrodyti kaip vienas vyrų iš tų senovinių filmų. Trūksta tik padorios skrybėlės.

Kontrastuose vyksta gyvenimas!

Būtent tokį sakinį parašiau trečiadienį, rugpjūčio 14, 22:51 iš girdymo įstaigos Cactus, po vieno komentaro, teigusio, kad peršokimas iš Špunkos į Cactus labai jau kontrastingas. Taip, tai tiesa, pakeisti linksmybių vietą iš apgriuvusio aštuonių kėdžių ir trijų staliukų pub’o į tekilos Meką gali pasirodyti keista (i.e. kontrastinga). Kitą rytą gvildenau mintį apie gyvenimo kontrastus ir apie tai, kad paskutinis įrašas mano blog’e buvo paskelbtas birželio 12 dieną, kas reiškė, kad rankų drebulys turėjo būti itin jaučiamas. Ne, ne nuo pagiringos nuotaikos, o nuo ryškaus grafomanijos trūkumo. Rytiniame keturiasdešimt penkių minučių meditaciniame apmąstyme pažvelgiau į ateitį ir suvokiau, kad mano gyvenimas, pastaruoju metu buvo savotiškai kontrastingas.

Štai, paimkime, tarkime, Jonines, kurių metu nusvilau kuprą, nuogi (su kolega) įlipom į žvalgybinį bokštelį, išsisukom nuo krūvos girtų sportinį stilių dievinančių jaunuolių (vienas iš jų rimtai sunerimęs griebėsi kažko panašaus į žarsteklį). Per tas pačias Jonines, vidutinio amžiaus krizę išgyvenantis vyras pasiūlė man į galvą už tai, kad nenorėjome valtimi užkabinti jo brakonieriško gyvenimo būdo užgyvento žvejybinio priboro ir jį patraukėme toliau. Už tokį, vyriškio manymu, neleistiną veiksmą, buvau pasiųstas į įvairias vietas, viena kurių vadinasi ant varpos (vertinys iš rusų kalbos); visa tai vyko prie jo 5-6 metų dukros (nors gal tai buvo anūkė; esmės nekeičia).

Kiek vėliau apsilankiau Žvėryno lietaus kolektoriuje. Su ankštom erdvėm ar tamsa bėdų kaip ir neturiu, bet lindėti nežinia kiek metrų nuo išėjimo, po žeme, be galimybės imti ir išlįsti į paviršių, yra labai realus “romantikos” antonimas. Palengvėjimas ateina išlindus iš šulinio angos kažkur T. Narbuto gatvėje, ant žalios vejos, vidury gan aktyvaus eismo srautų.

Kitas kontrastas buvo pirmą kartą aplankytas nemokamas muzikos festivalis Przystanek Woodstock. Visų pirma, niekada nebuvau nutranzavęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, niekada neteko taip ilgai kalbėti lenkiškai ir niekada neteko eiti 10 kilometrų automagistrale. Naktį. Pats festivalis yra, kaip įsivaizduoju, tikrojo Woodstock’o kopija – krūva žmonių, krūva veiklų, visi taikūs, draugiški, kontrastingi. Net ir šiukšlių kiekis buvo panašus kaip tikrame Woodstock’e. Galbūt ne tiek daug rūgšties, tačiau viskas buvo (ne)saikingai kompensuota protu nesuvokiamu alkoholio kiekiu ir tikrai ne taip retai užuodžiamu žolės kvapu. Grįžtant iš festivalio teko 8 valandą ryto gerti degtinę su draugiškai nusiteikusiu lenkų futbolo chuliganu.

Lenkiškam Woodstock'e buvo netgi tikrų vienuolių, mėgstančių sunkesnę muziką.

Lenkiškam Woodstock’e buvo netgi tikrų vienuolių, mėgstančių sunkesnę muziką.

Dar vienas kontrastas yra pasikeitimas darbe. Po 5 metų vienose pareigose atėjo laikas išskleisti sparnus ir po truputį palikti fiziko-vadybininko pareigas. Nuo šiol turiu skambų pareigų pavadinimą – valdybos narys, o nuo rugsėjo mėnesio dalinai būsiu dar ir projektų vadovas. Ką tai iš tikrųjų reiškia, kiek ilgai tai tęsis ir, apskritai, kas bus, parodys tik pats laikas. Man tai didelis žingsnis į priekį, link to, ką norėčiau daryti dar bent 5 metus.

Žinoma, liko dar ir krūva nepaminėtų veiklų, kurias būtų galima pavadinti kontrastingom, tačiau tam neturiu laiko nei aš, nei jūs, mieli skaitytojai. Be to, kartais maloniau yra gyvai išgirsti, negu skaityti – žinoma, su sąlyga, jei apskritai nori ką nors girdėti. Pabaigai galiu su džiaugsmu pasakyti, kad gyvenimas tikrai vyksta už komforto zonos ribų, ten, kur jautiesi ne kaip namie, bet grįžęs namo gali atsipūsti ir šypsotis dar ilgai. Sėdėdamas savo saugumo kokone to tikrai nepatirsi.

Pabaigai siunčiu linkėjimus ir siunčiu šią penktadieninę šypseną. Prašau, nerodykit jos vaikams, senjorams ir geriausiai nežiūrėkite patys, jeigu jūsų moralinė būsena yra trapi kalėdinė plotkelė.

snapshot

Portugalija kupina savų netikėtumų

Image

Lietuviški turistai ruošiasi pirmajai nakvynei.

Pirmas netikėtumas pasitiko vos atsikėlus. Kadangi kelionė buvo per Weeze oro uostą kažkur Vokietijos užkampyje, šalia kurio puikuojasi piligrimų pamėgtas Kevelaer miestelis, kuriame teko praleisti apie 6 valandas, tai, suprantama, nusileidę prieš pat vidurnaktį Porto oro uoste iškart suradome vietą miegui ir nusnaudėme posmelį. Na, tas posmelis truko iki ryto, kuomet atsikėlę patekome į visai nedraugišką padėtį – ankstų rytą išgėrę po dozę kavos ir sukrimtę po vieną labai jau prancūzišką croissant vykome ieškoti automobilio, kurį rezervavome per portalą pavadinimu cars4holidays.com. Nuomos punkte (Goldcar), suvedę visus mano duomenis į visagalį kompiuterį, vietiniai veikėjai pasiuntė mane kuo toliau, mat jiems kažkokią klaidą pradėjo rodyti ir sakė, kad kai taip atsitinka, jie nieko negali padaryti, liepė skambintis į rezervavimo tašką. Tame rezervavimo taške, suprantama, niekas ankstų sekmadienio rytą nedirba, taigi teko pora valandų ieškoti kitų variantų. Galiausiai prisiskambinau, man liepė palaukti, tada perskambino ir pasakė, kad viskas pas juos yra gerai ir man reikia skubiai šauti į nuomos punktą ir ten duoti pasikalbėti su tais auto-nuomininkais. Kadangi nuomos punktas už kokių poros kilometrų nuo oro uosto, o tiesioginis autobusas-raketa (angl. shuttle) tuo metu nevažiavo, tai su kolega Robertu keliavome pėsčiomis vien tik tam, kad sužinotume, jog dėdė iš cars4holidays.com puikiai kalba portugališkai ir su auto-nuomininkais pakalbėjęs man pasakė, kad kažkas vis tik yra blogai ir niekas nieko niekam negali padėti. Ieškok kito nuomos taško. Vienintelė džiugi akimirka buvo ta, kad nebuvo iš anksto sumokėti pinigai, tad per daug bent jau finansiškai nenukentėjome. Teko pasiteirauti ar Europcar galėtų mums išnuomoti automobilį be rezervacijos ir po pusvalandžio jau važiavome VW Polo 1.2 super-ultra-dyzeliu. Kai pasiekėme Porto, buvo pietų metas ir reikėjo ieškoti maisto. Kažkur tuo metu man prasidėjo iki šiol baisiausios gyvenime pagirios. Nežinau, ar tai tas vokiškas alus, ar miegojimas Porto oro uoste, bet tikrai nebuvau išgėręs tiek alkoholio, kad taip jausčiausi. Gyvenau, bet sunkiai. Lėtais ir neužtikrintais žingsniais slampinėjau paskui visus, kol buvau įkalbėtas įsigyti laimą, nusilupau jį dantim ir nagais bei tiesiog vietoj suvalgiau. Po gerų keturiasdešimties minučių mano šešių valandų išgyvenimas, kurio metu patyriau pačių įvairiausių jausmų, baigėsi ir vėl galėjau mėgautis gyvenimu.

Ieškodami nakvynės, apie 30 km už Porto, visai šalia vandenyno, atradome nuostabų kempingą, kur mus priėmė už 5 eurus. Už šią sumą gavome priėjimą prie visą parą veikiančio tualeto, ryte gavome išsimaudyti portugališkame hot-shower (maždaug toks ledinis vanduo, kuriuo kalėjime prausia blogiečius) ir iki saulėlydžio veikiančio baro, pavadinimu “Luna bar”, kuriame gavau arbatpinigių už tai, kad pirkau 10 buteliukų alaus (portugališkas Super Bock – nei kiek nepanašus į bock tipo, nei skoniu, nei stiprumu). Pirmoji naktis buvo šaltoka, bet ne tiek šalta, kiek tas portugališkas hot-shower.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Portugališkas kanalas Aveiro mieste su savo gondolom, kurios portugališkai vadinamos moliceiros

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Vietinė parduotuvė su aiškia tiksline auditorija

Po sunkaus ir šalto ryto keliavome į Aveiro – atseit Portugalijos Veneciją. Tiesa, Venecija ten nekvepia, nes su vienu kanalu ir keliom geldom nieko nenustebinsi, bet vistiek, kiekvienas turistas yra vaikščiojanti 5 eurų kupiūra, taigi visi gavome pasiūlymų nuostabiai praleisti 45 gyvenimo minutes. Man mieliau pasirodė lygiagrečiai kanalui esančioje gatvėje įsikūrusi parduotuvė Mao Mao, su savotišku logotipu. Na, kiekvienam savo – visokių yra, visokių ir reikia.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Pozuoti nemėgstu, bet kartais reikia.

Po Aveiro sekė Coimbra – miestas su vienu seniausių  universitetų pasaulyje, veikusių nenutrūkstamai. Universitetas stovi ant aukšto kalno, kad senais laikais priešas pagalvotų ar tikrai verta pulti žinių bastioną. Kadangi šiais laikais priešai yra labiau virtualūs, tai aukštas kalnas veikia kaip diskriminacijos mechanizmas, kurio dėka tik pakankamai užsispyrę studentai kasdien ropoja į universitetą. Kadangi pats turiu kažką bendro su universitetais ir turiu kažkur užmestą diplomą, tai jaučiausi įpareigotas nusifotografuoti prie senosios bibliotekos. Už nuotrauką siunčiu padėka A. B., kuris turėtų greitu metu leistis kažkur Tailande į visada laimingai pasibaigiančių masažų ir didelių baudų už narkotinių medžiagų turėjimą kraštą. Po Coimbros užsukome į Leiria, ten atsisveikinome su laikina pakeleive V. K., kad ši galėtų saugia grįžti į savo universitetinį miestelį, o mes patraukėme ieškoti vietos nakvynei. Radome puikų miškelį, netoli savartyno, o pavakarieniauti užsukome į žvejų miestelį pavadinimu Nazaré. Ten trumpam įlindau į Atlantą. Buvo šalta.

Naktį ilgai miegoti iki pirmo lietaus netruko, dviese nuėjome miegoti į mūsų ištikimąjį VW Polo, kiti du liko miegoti po lietum, savo 10 eurų vertės urveliuose, kurių, kaip vėliau paaiškėjo, lietus neperlijo. Good for them.

Nauja sporto šaka glaudžiai susijusi su alkoholizmu.

Kitą dieną keliavome į Peniche, kas turėtų būti daugmaž vakariausias Portugalijos taškas su savo uolom ir kitais grožiais, įskaitant ir išties stripų vėją, kurio dėka viską, kas naktį buvo šlapia, pavyko išsidžiovinti per kelias minutes. Laipiodami per uolas sugalvojome naują sporto šaką – alaus gėrimas ekstremaliose vietose. Buvau itin pakilios nuotaikos dėl naujų galimybių ir jau buvau bepradedąs galvoti apie patentus, tačiau netrukau sužinoti skaudžią tiesą – alaus butelių galima rasti ir žymiai ekstremalesnėse vietose, nei mes tai darėme. Turbūt net Everesto viršūnėje galima rasti tuščių alaus skardinių ar butelių. Taip teko šiek tiek nusivilti, tačiau greitai užmiršau šitą ir taip nelabai daug prasmės turinčią idėją ir toliau mėgavausi naujai atrasta aistra karstytis uolomis ir po truputį kovoti su savo aukščio baime. Labai smagu nusileisti kuo arčiau vietos, kur bangos skalauja uolas ir suvokti, kokia tai laukinė ir nesuvaldoma jėga. Tai primena koks esi mažas ir niekingas palyginus su gamta, kuri yra, palyginus su žmogaus amžiumi, amžina. Buvo puiki proga prisiminti, kaip reikia gamtą gerbti – ne tik dėl stichijų ir dėl to, kad rodydamas nepagarbą gali būti smarkiai nubaustas, bet ir todėl, kad pagarba gali būti tik abipusė.

Po Peniche užsukom į Sintra su labai aukšta pilim ir visais kitais viduramžių dalykais. Kadangi pilys ir viduramžių dalykai mums nėra labai svarbūs (į nelabai svarbių objektų sąrašą taip pat patenka muziejai), tai vietoj ropštimosi aukštai, mes išgėrėme alaus žemai. Visai kaip žemės kokios žemės kirmėlės ir tikri degradai.

Ieškodami šiltesnių kraštų patraukėme į pietus, pakeliui pernakvojome degalinės poilsio aišktelėje. Iš pradžių buvo smagu, mat A. B. labai garsiai knarkia miegodamas, tai mes su R. G. jį apvertėm ant šono; stengėmės daryti tai kiek galima skubiau, kad nepajustų – panašiai kaip ištraukiant staltiesę iš po krūvos krištolinių indų – kuo skubiau ištrauksi, tuo labiau magas  būsi. Kadangi mes nesame magai, tai pažadinom A. B. savo gyvulišku poelgiu, tačiau šis tik piktai pažvelgė, kažką sumurmėjo ir vėl prarado sąmonę. Ryte pasidarė nelabai smagu, nes buvo itin šalta. Kalnuose dažniausiai būna šalčiau, o mes neturėjome nei palapinių, nei kilimėlių po miegmaišiais. Visą nesmagumą greitai nuplovė A. B. ir R. G. – vienam kažkokie vabzdžiai sukandžiojo lūpą ir šis tapo ilgalaikis duck-face’as prieš savo valią, o kitas dėl sukandžiotos akies ir žando atrodė kaip dalyvavęs kokiam tai susirėmime su priešais. Ilgai nelaukę patraukėm kiek įmanoma piečiau, nes reikėjo saulės ir šilumos.

601773_399673230147126_198226648_n

Valkataujantis šūdpankis su kedukais. Nesuderinamas stiliukas.

Atvykom į Sagres – pietvakariausią tašką su senoviniu XVI amžiaus švyturiu, esančiu Šv. Vincento iškyšulyje. Ten nebuvo šilumos. Saulės buvo pakankamai, tačiau stiprus ir vėsus Atlanto vėjas nežadėjo nieko gero, todėl nepagailėjau keliasdešimties vietinių pinigų įsigyti vilnonį žvejo megztinį. Best investment ever – šaltu oru – nešalta, ant saulės – nekaršta. Na ir kas, kad tai bulvių maišas su kapišonu! Tai labai mielas bulvių maišas su kapišonu! Kitas žingsnis buvo gynybinis fortas, stovintis Sagres Point nuo XVI amžiaus, iš pradžių būta medinio, tačiau priešui ir stichijoms medis – ne kliūtis, todėl XX amžiaus viduryje buvo pastatytas masyvus betoninis statinys. Kadangi įėjimas kainavo 5 eur žmogui, o viduje nėra nieko, išskyrus kelias sienas, vaizdą iš aukščiau ir suvenyrų parduotuves, tai atsisakėme. Pajudėjome link paplūdimio, kuriame pabuvome gal 30 minučių. Spėjome: išsitepti kremu nuo saulės, išgerti alaus ir pažaisti durnių. Nespėjome – pasideginti, bent kiek sušilti ir pasidžiaugti vasara. Skubiai pabėgome ir vykome į Lisaboną.

Lisabonai aprašyti reikėtų nedidelės knygelės, nors ten buvome tik vieną vakarą/naktį. Portimão gerdami kavą rezervavome pigų viešbutį, nes norėjome pasivaikščioti po miestą ir nemiegoti parke. Didelių miestų parkai dažniausiai nėra user-friendly nakties metu. Atvykę į Lisaboną iš pradžių radome nusivylimą: nepažįstami žmonės atidarinėja nepažįstamų automobilių duris, jaunuomenė guli prie durų gatvėse, panašu, kad ko tai paėmę, viskas pilka, viešbučio nerandame. Po dar vieno puodelio kavos ir greitos peržiūros kaip tas viešbutis turėtų atrodyti iš gatvės greitai teleportavomės į vietą, kurioje moteriškė nekalba angliškai, tačiau po ilgų diskusijų ir žarstymosi gestais supratau, kad jai reikia popierių. Parodžiau kompiuterio ekrane gyvenantį rezervacijos patvirtinimą, buvome įleisti. Po kiek laiko atėjo nuostabus viešbučio vadovas (beje, nepaminėjau, kad viešbutis buvo tiesiog keli kambariai daugiaaukščio namo trečiame aukšte) ir jo penkiolikos žodžių anglų kalbos žodyno ir mūsų kantrybės dėka, gavome du kambarius, po 30 eur už kambarį. Kambaryje buvo 1 kvadratinio metro dušas, kriauklė ir bidė, viskas neatskirta niekaip nuo kambario. Tualetas bendras visam aukštui. Puikus kambarys - visi patogumai, išskyrus tualetą. Bet bide vietoje. Kaip sakoma – negalima teisti kambario, kuris yra in that part of town. Skubiai transportavome visą alkoholį į kambarį, prausėmės, džiaugėmės turimais patogumais, įskaitant 1.6 m ilgumo lovą, kurioje reikėjo miegoti kojas sulenkus. tačiau mes buvome ten – Lisabonoje ir buvome pižonai su alaus buteliais viešbučio kambaryje. Kadangi mokama aikštelė apylinkėje kainavo 110 eurų už naktį, A. B. nusprendė vairuoti į centrą, nevartoti alkoholio ir parvežti mus atgal, kad surastume vietą automobiliui tiesiog gatvėje. Taigi, naktinė Lisabona pasirodė nyki, tačiau, kaip teko sužinoti kiek vėliau, naktis Lisabonoje prasideda nuo 1 – 2 ryto. Tuo metu mes jau buvome be sąmonės savo prabangiuose apartamentuose nuo nuovargio – išgalvoto ar tikro – nelabai svarbu. Kas labiausiai patiko Lisabonoje – akmens amžiaus liftas, kuriame duris-grotas reikia atsidaryti pačiam, kurio elektros instaliacija nėra visiškai saugi ir man teko smagi patirtis paragauti elektros tinklo įniršio. Keista, kad lifte nebuvo virvių, kurios, pasitelkiant skriemulių sistemą, nuleistų mus žemyn, arba pakeltų aukštyn.

Ryte ilgai netempėm ir patraukėm link Santarém, kur paskutinį kartą susitikome su V. K., o A. B. su R. G. paruošė siuntą į Lietuvą – su gėrimais, miegmaišiais ir didžiuliais kankorėžiais. Užsipirkom alaus, paskutinį kartą papietavome ir išvykome link Porto. Paskelbiau atostogų pradžią ir nuo Santarém nedalyvavau jokiose diskusijose dėl ateities – nakvosim oro uoste, ar gamtoje – visiškai nesvarbu, tegu sprendžia kiti. Suvalgėme paskutinę vakarienę Espinha, visai prie vandenyno, paskutinį kartą buvau aplaistytas alumi. Automobilį pavyko grąžinti saugiai ir be papildomų sužalojimų. Paskutiniai alaus gurkšniai ir saldus miegas Porto oro uoste, lengvas skrydis per Paris Beauvais oro uostą ir mes vėl Lietuvoje, kur lyja, bet šilta. Ir kvepia namais (būna tvanku namais – red. past.).

Kaip visada, laiko buvo per mažai. Neįmanoma per kelias dienas pajusti visos šalies. Per kelias dienas neįmanoma pajusti net ir vieno miesto. Bet galima puikiai praleisti laiką, atsigauti ir prisiminti, kad gyvenime visada turėsi vieną dalyką – draugų, galimybę keliauti ir savo tatuiruotes. Gerai, čia trys dalykai… Na, ir gali būti, kad draugų bei galimybės keliauti po sunkios avarijos galbūt ir neturėsi. Bet savo tatuiruotes turėsi visada. Nebent nudegsi visą odą – tada neturėsi nieko. Bet visada turėsi save, nebent numirsi. Nieko nėra amžino, bet visada yra dabartis. Tuo ir gyvenkime!